Vyskupo Arûno PONIÐKAIÈIO homilija LJD2015 pagrindinëse ðv. Miðiose
 
 

LJD 2015, Alytus,
2015 06 28

Kai prasidëjo pasirengimas ðioms Lietuvos jaunimo dienoms, pasigirdo kvietimas leistis á lobio paieðkas kartu. Šiandien jau esame kulminaciniame ðiø dienø ávykyje – Eucharistijoje, kurià ðvenèiame visi drauge: jaunimo dienø dalyviai, savanoriai, alytiðkiai ir sveèiai. Ar supratome ko ið tiesø ieðkome? Ar radome lobá? Kas jis yra? Tuo paèiu – kas esame mes? Kur esame, nes „kur jûsø lobis, ten ir jûsø ðirdis“ (Lk 12, 34)?

Þmogus toks jau yra, kad jam negana vien þinoti savo buvimo vietà. Kartais, be abejo, ir tai yra svarbu. Ávairios technologinës priemonës tam pagelbsti: nesunkiai suþinai savo koordinates, kur bebûtum. Taèiau joks iðmanus renginys, gebantis greitai susisiekti su palydovais ir parodyti tavo buvimo vietà, neparodys, kur tavo ðirdis. Tai yra – kur tavo svajonës, mintys, troðkimai, ko tu ilgiesi. Ne kartà bûtent ten þmogus ið tiesø yra labiau nei ten, kur já fiksuoja kokia nors programëlë jo iðmaniame telefone.

Þmogaus ðirdis verþiasi á tai, ko ilgisi. Ji ieðko lobio. Kai randa, prisipildo didelio dþiaugsmo. Tokio didelio, kad dël ðio lobio gali palikti daugybæ kitø dalykø, netgi viskà palikti (plg. Mt 13, 44). Kaip svarbu, kad tai bûtø tikras lobis, o ne koks nors pigus, blizgantis jo pakaitalas.

Kad atrastum lobá, o tuo paèiu – ir savo ðirdá, patá save – turi leistis á kelionæ. Turi iðeiti ið savæs. Á tai kvieèia Jëzaus þodþiai, kurie buvo pasirengimo ðioms Lietuvos jaunimo dienoms aðis ir kuriuos girdëjome ðiose ðv. Miðiose. Jëzus vis sako: „nebijok“, „nebûgðtaukite“, „per daug nesirûpinkite gyvybe, kà valgysite, në savo kûnu, kà vilkësite“ (Lk 12, 22. 29. 32). Jis nesako – visai nesirûpinkite, bûkite abejingi. Jëzus kvieèia atverti akis ir paþvelgti aplink save. Ypaè tada, kai baimë, nerimas jas taip aptemdo, kad imame matyti tik save.

Paþvelkite á paukðèius, paþvelkite á lauko gëles... Jëzus nekalba apie kokius nors egzotiðkus paukðèius ar augalus. Jo þvilgsnis sustoja ties varnais, þvirbliais, ties lelijos þiedu. Ásiþiûrëkite á groþá, kuris yra aplink jus. Atpaþinkite groþá paprastume. Atpaþinkite paprastumo groþá. Neprabëkite paskubomis. Raskite laiko ásiþiûrëti ir ásiklausyti, kontempliuoti tai, kas jums yra duota dovanai, kas yra dël jûsø, o tuo paèiu – jums patikëta iðmintingai globoti ir saugoti. Saugoti Dievo sukurtà pasaulá, saugoti vienas kità, o tuo paèiu – saugoti ir savo ðirdá nuo per didelio susirûpinimo savimi, kuris tarsi rûdys jà suterðia ir naikina.

Šis kvietimas paþvelgti aplink save nëra visø pirma ar vien tam, kad lavintume pastabumà, ugdytume groþio pojûtá. Tai kvietimas iðvysti á jus nuolat nukreiptà mylintá Kûrëjo þvilgsná. Dievo þvilgsná. Tai yra, pamatyti daugiau nei regi mûsø akys ar iðmanûs prietaisai. Tam reikia ðirdies paprastumo ir atvirumo. Tam reikia tyros ðirdies. Maþutëlio, vaiko ðirdies. Tokia tikrai yra kiekviename ið mûsø, net jei kartais pasislëpusi po kokiomis nors apsauginëmis sienomis: nepasitikëjimo, demonstruojamos galios... Net jei ji uþversta neiðsipildþiusiø lûkesèiø, patirtø nuoskaudø griuvësiais. Net jei ji supanèiota nuodëmës.

Dievas mato þmogaus ðirdá. Kiekviena þmogaus ðirdis – tiek jaunatviðku entuziazmu trykðtanti, tiek vos pradëjusi plakti dar negimusio kûdikio, tiek pavargusi ligonio, senelio ðirdis – yra Jo brangus lobis. Ir todël Dievo ðirdis yra visada arti. Dievas þvelgia á kiekvieno ið mûsø ðirdá su visiðkai nesuinteresuota meile. Vienintelis Jo interesas yra tai, kà Jis iðtarë Jëzaus lûpomis: kad pasiliktume Jo meilëje, kad mumyse bûtø Jo dþiaugsmas ir kad mûsø dþiaugsmui nieko netrûktø (plg. Jn 15, 9. 11).

Tai yra Evangelijos dþiaugsmas, susitikimo su Jëzumi dþiaugsmas. Kaip sako popieþius Pranciðkus, ðio „dþiaugsmo prisipildo ðirdys ir gyvenimas visø, kurie sutinka Kristø“ (Evangelii gaudium, 1). Šis dþiaugsmas nëra pavirðutiniðkas dþiûgavimas. Popieþius sako, kad ðis „dþiaugsmas neiðgyvenamas vienodai visomis gyvenimo aplinkybëmis, juolab sunkiomis akimirkomis. Dþiaugsmas prisitaiko ir kinta, bet visada iðlieka bent kaip ðviesos spindulys, sklindantis ið asmeninio tikrumo, kad, nepaisant visko, esi be galo mylimas“ (EG, 6).

Šiam dþiaugsmui nereikia kokiø nors itin sudëtingø, ne visiems prieinamø sàlygø, palankiø aplinkybiø. Jis nëra priklausomas nuo brangiai kainuojanèiø malonumø, kuriø pasiûla nëra menka, bet kurie tikrai ne visiems prieinami. Taèiau ir nebûtini. Gráþtu prie popieþiaus Pranciðkaus Apaðtaliðkojo paraginimo apie Evangelijos dþiaugsmà: „‘technologinë visuomenë pridaugino malonumo progø, taèiau jai sunku suþadinti dþiaugsmà‘. Galima sakyti, kad graþiausias ir spontaniðkiausias dþiaugsmas, kurá maèiau savo gyvenime, buvo neturtingø þmoniø, turëjusiø nedaug á kà ásikibti. Taip pat atmenu autentiðkà dþiaugsmà tø, kurie dideliø profesiniø ásipareigojimø sûkuryje mokëjo iðsaugoti dosnià ir paprastà tikinèià ðirdá“ (EG, 7).

Kiekviena diena, kiekvienas susitikimas mums turi nepalyginamai didesnæ nei aukso vertæ, nes suteikia progà atsiverti amþinajam gyvenimui. Pastarasis yra uþ viskà svarbesnis todël, kad kiekvienas esame jam paðauktas. Amþinasis gyvenimas – tai gyvenimas nesibaigianèioje meilës pilnatvëje, kurios dabar nepajëgiame nei tiksliai ásivaizduoti, nei þodþiais pilnai iðreikðti. Tiems, kuriuos myli – tai yra, mums – Dievas parengë tai, ko akis neregëjo ir kas á ðirdá neáëjo (plg. 1 Kor 2, 9). Á ðirdá neáëjo, nes ji per maþa – pati ðirdis turës ten áeiti. Taèiau tikëjimu ji tai þino, nujauèia, ilgisi... Ten yra jos tikrasis lobis – pats Dievas, be kurio viso kito maþutei þmogaus ðirdþiai, turinèiai begaliná troðkimà, visada bus per maþai.

Amþinasis gyvenimas – tai Dievo dovana, kurià galime priimti tik dovanodami save, savo gyvenimà, save paèius. Tai gali atrodyti rizikinga, nes turime vienà ir vienintelá gyvenimà. Taèiau kartu tai ir vienintelë galimybë já iðsaugoti: ne valandai, ne metams, bet amþinybei.

Šiais metais, kurie Baþnyèioje yra Paðvæstojo gyvenimo metai, ypatingai Dievui dëkojame uþ mûsø seses ir brolius vienuolius. Atsiliepæ á paðaukimà visà gyvenimà sekti Jëzø neturto, klusnumo ir skaistumo keliu, jie savu bûdu liudija, kad Dievas yra mûsø Lobis. Dëkojame uþ jø tikëjimà, uþ maldà ir ávairià tarnystæ pagal savo bendruomenës charizmà, uþ jø gebëjimà mylëti ir dþiaugtis. Per jø maldà ir liudijimà Dievas tepaskatina kiekvienà dràsiai atsiliepti á savo paðaukimà: ar tai bûtø paðaukimas á Paðvæstàjá gyvenimà, ar Santuokà, ar Kunigystæ, ar á kurià kità tarnystæ, kurioje galëtø geriausiai realizuoti gautus talentus dël bendro gërio.

Šiose ðv. Miðiose, kaip ir kiekvieno sekmadienio ðv. Miðiose, visi drauge per ðventas duonos ir vyno atnaðas sudëkime savo gyvenimà á Dievo rankas ir atverkime jam savo ðirdis. Tepripildo jas Dievas – mûsø tikrasis Lobis. Tebûna Jis mumyse kaip savo namuose. Tebûna mûsø ðirdis Jame kaip savo namuose. Tebûna ðie namai ðviesûs, atviri ir svetingi.

Vyskupas Arûnas PONIŠKAITIS

 * * *

Homilijos LRT transliacijos áraðas.

 

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikø interneto tarnyba, info@kit.lt